Dirvožemis - viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai. Jis svarbus ne tik augalams, bet ir žmonėms, nes dirvožemyje užauginamos pagrindinės maistinės kultūros. Dirvodara yra procesas, kurio metu, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams, susidaro dirvožemis. Dirvodaros procesą lemia keli glaudžiai susiję dirvodaros veiksniai: dirvodarinė uoliena, klimatas, biosfera, reljefas ir laikas.
Dirvodara - lėtas ir ilgas procesas. Dirvožemio susidarymo trukmė labiausiai priklauso nuo dirvodarinės uolienos ir klimato. Dirvožemiai greičiau susidaro iš dūlėsių, kuriuose daugiau smėlio nei molio, taip pat karšto bei drėgno klimato sąlygomis. Vidutinėse platumose per šimtmetį dirvožemio sluoksnis pastorėja tik 0,5-2 cm. Brandus, galimo dirbti dirvožemio sluoksnis susidaro vidutiniškai per 3000-12 000 metų. Dauguma Lietuvos dirvožemių pradėjo formuotis po paskutinio ledynmečio iš moreninių nuogulų.
Dirvožemis susidaro iš paviršinio uolienų sluoksnio, vadinamo dirvodarine uoliena. Nuo dirvodarinės uolienos priklauso dirvožemio sudėtis, storis, struktūra, laidumas vandeniui, spalva, organinių medžiagų kiekis. Lietuvoje beveik visos dirvodarinės uolienos yra ledyninės kilmės. Paviršinis uolienų sluoksnis nuolat fiziškai ir chemiškai dūla. Dirvožemis susidaro ir storėja ne tik dėl uolienų dūlėjimo, bet ir dėl jų kaupimosi.
Dirvožemį nuolat veikia įvairūs klimato veiksniai. Šiltesnis ir drėgnesnis klimatas spartina dirvodarą, o sausesnis ir šaltesnis - atvirkščiai, lėtina. Nuo klimato veiksnių priklauso dirvožemio susiformavimo laikas ir humuso kiekis dirvožemyje. Nuo temperatūros priklauso dirvožemio organizmų gausa bei veikla, drėgmės garavimo intensyvumas. Nuo kritulių priklauso dirvožemio drėgmės rėžimas, paviršinio sluoksnio nuplovimas, humuso išplovimas, druskėjimas. Lietuvoje svarbiausias klimato veiksnys yra krituliai. Susigėręs į dirvą vanduo maistingąsias dirvožemio medžiagas nuneša iš paviršinių sluoksnių į gilesnius.
Biosfera arba gyvieji organizmai - vienas iš svarbiausių dirvodaros veiksnių. Mikroorganizmai skaido augalų ir gyvūnų liekanas ir paverčia jas humusu, taip pagerinamas dirvožemis. Gyvūnai (kirmėlės, vabzdžiai) dirvožemį purena, vėdina, nešioja maistingąsias medžiagas iš vienų dirvožemio sluoksnių į kitus. Dėl to dirvožemis tampa poringesnis.
Paviršiaus aukštis, šlaito nuolydis ir padėtis turi įtaką dirvožemio savybėms. Kalvos viršūnėje dirva perdžiūva, o tarpukalviuose pernelyg drėgna, todėl neretai ima pelkėti. Pietinėje pusėje esantys šlaitai yra sausesni ir šiltesni, todėl derlingesni. Dirvožemio sluoksnio storis priklauso nuo šlaito nuolydžio. Kuo šlaitas statesnis, tuo dirvožemis labiau nuplaunamas. Jo dalelės kaupiasi pašlaitėje, kur susidaro storesnis dirvožemio sluoksnis.

Vykstant dirvodarai, dirvožemis susisluoksniuoja, iš to sprendžiama apie dirvodaros pobūdį. Dirvožemio profilis yra vertikalus dirvožemio pjūvis, kuriame matyti visi jį sudarantys sluoksniai (horizontai).

A horizontas - viršutinis tamsus sluoksnis, kuriame susikaupia didžioji dalis dirvožemio humuso. Kadangi Lietuva priklauso sričiai, kur dažnai lyja, šiame horizonte skiriami du sluoksniai.

Dirvožemį sudaro mineralinės ir organinės dalelės (humusas), organizmai, vanduo bei oras. Jų dalis įvairiuose dirvožemiuose gali skirtis. Vandens ir oro paprastai būna 45 %, bet jei vanduo užpildo poras, oro gali beveik nelikti. Nuo šių sudedamųjų dalių sąveikos priklauso dirvožemio savybės: struktūra, grūdėtumas, drėgnumas, rūgštingumas ir kt.
Dirvožemio derlingumas - tai dirvožemio gebėjimas aprūpinti augalus mineralinėmis medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir sudaryti palankią terpę augti. Derlingumas priklauso nuo įvairių dirvožemio savybių: dirvodarinės uolienos, grūdėtumo, humuso kiekio, drėgnumo, žmonių ūkinės veiklos. Derlingiausi mūsų šalies dirvožemiai yra Vidurio Lietuvos žemumoje, o nederlingiausi - smėlingoje Pietryčių lygumoje.

Dauguma rudžemių - priemoliai, susidarę rausvai rudame moreniniame priemolyje. Savybės: rusvo atspalvio (ypač B horizontas), gausu humuso, mažai rūgštūs. Tai derlingiausias Lietuvos dirvožemis, paplitęs Vidurio Lietuvos žemumoje.

Salpžemiai (aliuviniai dirvožemiai) formuojasi upių salpose ir deltose, kur kiekvieno potvynio metu suklostomos upės sąnašos (derlingas dumblas). Savybės: tamsiai ruda spalva, sluoksniuotumas, pakankamai drėgmės, intensyvus atsinaujinimas. Tai gana derlingas dirvožemis, paplitęs upių slėniuose ir deltose. Daugiausia jų Nemuno, Nėries, Nevėžio ir kitų upių salpose.

Smėlžemiai susidarė iš smėlingos dirvodarinės uolienos. Savybės: balkšvos spalvos, neturi arba yra itin plonas humuso sluoksnis (A1 horizontas), rūgštus. Dėl greito humuso išplovimo, tai bene skurdžiausias dirvožemis. Paplitęs daugiausia Lietuvos pietryčiuose, ledyno tirpsmo srautų nuogulose, pajūryje.

Susidarę iš priemolingų nuogulų. Savybės: ryškūs išplovimo ir įplovimo sluoksniai, vidutiniškai rūgštūs, grumstiški. Tai vienas iš būdingiausių Lietuvos gamtinėmis sąlygomis dirvožemių, paplitęs aukštumų pakraščiuose, plynaukštėse bei kai kur žemumose.

Balkšvažemiai susidarė spygliuočių ir mišrių miškų priemoliuose ir moliuose. Savybės: mažas humuso kiekis, ryškus išplovimo ir įplovimo sluoksniai, didelis viršutinės dalies rūgštingumas. Tai vienas iš labiausiai paplitusių Lietuvos aukštumų dirvožemių. Balkšvažemis užima apie 20,4 % Lietuvos dirvožemių dangos.

Dirvožemio grūdėtumas yra įvairių smulkių dalelių santykis dirvožemyje. Tai viena iš svarbesnių dirvožemio savybių, nes nuo grūdėtumo priklauso daugelis dirvožemio fizinių ir cheminių požymių. Skiriami smėlio, priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiai. Jei dirvožemyje yra didesnis kiekis puvenų, gali būti išskirtas humuso dirvožemis.
Dirvožemio erozija
Dirvožemis nuolat yra veikiamas ir natūralių gamtos procesų, ir žmogaus veiklos. Jau formuojantis dirvožemiui, jį nuolat veikia vėjas ir vanduo, išnešiojantis jo daleles į kitas vietas. Tai natūralus dirvožemio erozijos procesas, prie jo prisideda ir netinkama žmogaus ūkinė veikla, dirvožemio nualinimas. Žmogus taip pat, naudodamas įvairias priemones, gali didinti dirvožemio derlingumą.
Paviršinio dirvos sluoksnio ardymas yra vadinamas dirvožemio erozija. Purų ir augalų nesutvirtintą paviršinį dirvos sluoksnį gali nupustyti vėjas, nuplauti lietaus ar sniego tirpsmo vanduo, paveikti žemės ūkio mašinos. Pastarosios gali perstumti dirvožemį, suslėgti, per giliai išarti dirvą. Lietuvoje pagrindiniai eroziją lemiantys veiksniai yra drėgmės perteklius ir reljefas. Aukštumų šlaituose eroduotas paviršius sudaro apie 20-30 % visų dirvožemių. Eroziją stabdančios priemonės: dirvos apsodinimas, negilus arimas, arimas skersai šlaito, dirvožemio suslėgimas (volavimas), kaupiamųjų kultūrų neauginimas (bulvės, kopūstai).

Esant nepakankamam dirvožemio derlingumui, taikomi įvairūs dirvožemio gerinimo būdai.

Tręšimas - maistingų medžiagų kiekio dirvožemyje didinimas. Dirva tręšiama organinėmis (srutomis, mėšlu, pūdymu) ir mineralinėmis (azotu, kalciu, fosforu) trąšomis.
Kalkinimas naudojamas rūgščių dirvų derlingumui gerinti. Kalkės, klintmilčiai neutralizuoja dirvoje esančias rūgštis, tada pagerėja dirvožemio struktūra, augalų aprūpinimas maistingomis medžiagomis. Lietuvoje reikia kalkinti beveik trečdalį dirvų.

Melioravimas - užpelkėjusių, šlapių žemių sausinimas. Vandens perteklius į upes ar ežerus nuleidžiamas iškastais kanalais arba per įrengtą požeminį drenažą. Nusausinus pagerėja vandens, oro, šilumos ir mineralinių medžiagų režimas. Daugiau kaip pusė Lietuvos dirbamosios žemės yra nusausintos.

Drėkinimas Lietuvos dirvoms yra reikalingas tik sausringomis vasaromis. Dėl šaltų žiemų stacionarios drėkinimo sistemos Lietuvoje nelabai paplitusios.

Sėjomaina - žemės ūkio kultūrų auginimo bei pūdymo kaita. Sėjomaina padeda nenualinti dirvožemio ir išvengti augalų ligų bei kenkėjų.
Neariminis įdirbimas - tai žemės paviršiaus įdirbimas, kai dirva purenama, bet ne ariama. Toks dirvos dirbimas yra naudojamas prieš jautrių suslėgimui kultūrų auginimą (aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai, žirniai), kai į dirvą reikia įmaišyti didelį kiekį derliaus atliekų. Toks žemės įdirbimas, lyginant su arimu, yra našesnis laiko atžvilgiu, sumažėja erozijos ir paviršiaus suspaudimo rizika.

Kaip pagerinti dirvožemį

Dirvožemiai pagal mechaninę sudėtį – molio kiekis jauriniame dirvožemyje (%)

  • Supersmėliniai – 10-20
  • Lengvi priemolio – 20-30
  • Vidutiniai priemolio – 30-40
  • Sunkūs priemolio – 40-50

Pagal mechaninę sandarą geriausias daržovėms daugumai medžių, krūmų ir gėlių rūšių, laikomi purūs, puveningi smėlio dirvožemiai ir lengvas priemolis. Bet jūs ne mokslininkas ir ši terminologija Jūms greičiausiai nieko nesako. Norėdami nesunkiai sužinoti, kokia dirvožemio mechaninė struktūra, paimkite ant delno saujelę dirvožemio, šiek tiek sudrėkinkite ir pabandykite sukočioti „volelį", kaip iš plastilino. Jei to padaryti nepavyko – tai smėlis, jeigu gausime tik keletą gabalėlių, kurie nesusujungia – tai priesmėlis, arba smiltžemis. Iš lengvo priemolio volelis sulipdomas, bet lūžta. Netinkamiausi žemės ūkio ir sodininkystės darbams – pagal mechaninę sudėtį sunkus priemolis (dirvožemio „dešrelė’ susilenkia į žiedą su įtrūkimų) ir molis (volelis iš jo be įtrūkimų).

Jei kastuvu nupjausite viršutinį dirvožemio sluoksnį, mestelėsite jį viršun ir vėl pagausite ant kastuvo plokštumos, jis išbyrės į atskirus gabalus, kurie atrodo kaip grūdai ar riešutai. Tai struktūriniai dirvožemio elementai. Tokie dirvožemis nesusiklijuoja, jais lengvai prasiskverbia vanduo ir oras, būtini augalų vystymuisi.

Molio ir smėlio dirvožemiai neturi struktūros. Pabandykite mestelėti molio kastuvu, jis nukris tokiu pat gabalu, tarsi gabalas sviesto. Molingi bestruktūriai dirvožemiai nepralaidūs orui ir vandeniui, patvinsta, lėtai atšyla, ant paviršiaus susidaro pluta, trukdanti oro apykaitai. Smėlėtos dirvos greitai išdžiūna dėl itin greito vandens filtravimo, jose mažai elementų augalų maitinimui.

Siekiant pagerinti smėlio dirvožemį, rekomenduojama papildyti juos durpėmis, nupjauta žole, kompostu. Šie komponentai papildys maistinių medžiagų atsargas. Padeda ir velėninė žemė. Ji tanki ir gana sunki, todėl pagerės galimybės sulaikyti vandenį. Kad velėninė žemė būtų turtingesnė maistingomis medžiagomis ir greičiau pūtų, ji ruošiama rudenį, sluoksniuojant mėšlu, o pavasarį perkasama. Smėlingas dirvas maistinėmis medžiagomis papildytų ir perkasant pridadamos mineralinės trąšos.

Siekiant pagerinti molio dirvožemį, į jį pridedama durpių, smėlio ir mėšlo. Jei dirvožemis yra toks sunkus, kad sunku perkasti, rekomenduojama pridėti susmulkintų plytų, šiaudų, smulkintų šakelių arba žievės. Kai tokių medžiagų perkasant pridedama keletą metų iš eilės, dirvožemis gali būti pagerintas ir neatpažįstamai pasikeisti. Kai nėra smulkintų plytų, jas galima pakeisti sudegintomis piktžolėmis. Piktžolės deginamos kartu su šaknimis ir prilipusia prie jų žeme.

Molinguose dirvožemiuose greitai susiformuoja stora pluta, trukdanti oro patekimui iki šaknų, be ko negalimas normalus augalų vystymasis. Todėl dirvožemį aplink medžius ir krūmus reikia perkasti pavasarį ir rudenį, o tarp perkasimų – purenti.

Gėlynuose arba lysvėse taip pat neleiskite susiformuoti plutai. Kaip minėta pirmiau, priemolis yra sunkus ir nedėkingas dirvožemis perdirbimui. Galite supurenti ryte žemę, tačiau po pietų lietus vėl „suklijuos" visą dirvą. Be to, po stiprių liūčių, jauni augalai tiesiog prilimpa prie žemės ir labai sunkiai vėl pakyla. Ypač atidžiai stebėkite sodinukus ar dar nesustiprėjusius augalus. Be žmogaus pagalbos jie gali žūti.

Patobulinti priemolio charakteristikas yra daug sunkiau, nei smėlio. Jo keitimo darbai nusitęs metų metus.

Jei dirvožemiui pakeisti naudojamas mėšlas, nepamirškite, kad jis turėtų būti gerai peršutęs, kitaip augalų šaknys gali „sudegti". Nors mėšle iš tiesų yra visi būtini elementai augalų mitybai, pildyti juo dirvą reikia tik tam tikrais kiekiais. Norma kvadratiniam metrui vienmetėmss kultūroms yra 5-7 kg, daugiametėms 9-10 kg.
Molio dirvožemiams rekomenduojama naudoti arklių ir avių mėšlą, nes jis greičiau suyra, o smėliniams – karvėms ir kiaulėms.

Dirvožemio drėgmės imlumas ir vandens laidumas

Drėgmės kiekis dirvožemyje, gebėjimas įgerti ir praleisti vandenį, vandens garavimo iš dirvos greitis taip pat yra svarbūs veiksniai normaliam augalų gyvenimui. Didžiausiu imlumu drėgmei ir mažiausiu pralaidumu pasižymi molingi dirvožemiai. Smėlis, priešingai, labai silpnai sulaiko vandenį, lengvai jį praleidžia ir geritai perdžiūna.

Vidutiniais, optimaliausiais augalų gyvenimui rodikliais pasižymi lengvas ir vidutinis priemolis. Sunkusis priemolis reikalauja melioracijos.

Net jei žemė nekliuksi po kojomis, turėtumėte patikrinti, kokiame gylyje yra gruntinis vanduo. Jei jis netoli paviršiaus, medžių ir krūmų šaknų sistemai gresia spaudimas ir puvimas.

Paprasčiausias būdas paskirstyti vandens perteklių yra drenažo griovių aplink sklypo perimetrą paklojimas, nuvedant vandens perteklių į žemiau esančias vietas.

Jei dirvožemis pasižymi dideliu drėgmės imlumu, prireiks rimtesnių melioracijos darbų – dirvožemio drenažo visame sklype (į specialiai paruoštas tranšėjas klojami drenažo vamzdžiai). Šie darbai dažniausiai atliekami po arba vienu metu su statyba.

Tinkamai atliktas drenažo padeda žeminti požeminio vandens lygį, padidina derlingumą, dirva tampa prieinamesnė pavasario darbams, suteikia galimybę prailginti augalų vegetacijos periodą. Nusausintos dirvos geriau reaguoja į trąšas.

Dirvožemio aeracijai ir derlingumui palaikyti svarbūs sliekai. Jie greitina dirvos mineralizaciją, išrausia urvelius – kanalus, kuriais oras pasiekia augalų šaknis ir vėdina dirvožemį.