Siūlome jums platų vaismedžių ir uogakrūmių veislių sortimentą. Norite įsiveisti sodą, ieškote jus sudominusios veislės, kviečiame įsigyti mūsų sodinukų.

Serbentų uogos valgomos šviežios, konservuotos, šaldytos. Iš jų verdama uogienė, kompotas, galima gaminti marmeladą, sirupą, želė, vyną, sultis. Mūsų soduose auginami raudonieji, baltieji ir juodieji serbentai. Vienus nuo kitų juos skiria ne vien spalva, bet ir sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, baltieji serbentai turi daugiau, negu kiti serbentai, cukraus ir mažiau rūgšties. Labai panašūs į baltuosius yra raudonieji serbentai. Jie taip pat auga kekėmis. Uogos esti raudonos spalvos. Gerai išsirpę raudonieji serbentai yra rūgštūs, bet tas rūgštumas esti švelnus. Ne visiškai išsirpusios uogos yra labai rūgščios, todėl konservavimui renkamos tik visiškai susirpusios, o sultims gaminti - net persirpusios. Serbentai skinami kekėmis taip, kaip auga ant krūmo. Taip nuskintos ir laikomos šaltoje patalpoje, supiltos į neaukštus plačius krepšius, uogos gali išsilaikyti neperdirbtos apie keletą dienų. Nuskintos ne kekėmis, bet nubrauktos nuo šakučių ir sužalotos uogos pradeda greičiau gesti.

Raudonieji ir juodieji serbentai turi daug tirpstančio pektino. Jis, jungdamasis su vaisių cukrumi, uogų sultis paverčia drebučiais. Pasinaudojant šia uogų savybe, gaminami vitaminingi nevirtų serbentų konservai - tyrių ir sulčių drebučiai. Su cukrumi konservuoti raudonieji serbentai išlaiko gražią raudoną spalvą, bet jų gaminiai, kaip ir šviežios uogos, neturi kvapo. Dėl to į raudonųjų serbentų gaminius patariama įdėti kvapių aviečių, žemuogių arba vanilės. Raudonųjų serbentų drebučiai būna skaidrūs, raudonos spalvos, sultys skanios, tačiau kompote išvirtos uogos esti negražios, išblukusios, todėl kompoto iš jų nepatariama gaminti.
Vertingiausi iš visų trijų rūšių yra juodieji serbentai. Jie turi apie 3% rūgšties, nemaža pektino, 250 mg% vitamino C, 1% baltymų ir 13,4% angliavandenių.

Serbentus geriausia sodinti Spalį – jie nėra reiklūs dirvožemiui, tačiau geriausiai auga ir dera pasodinti įvairiuose priesmėliuose bei priemoliuose. Juos galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, bet geriausia spalio menesį. Serbentai geriausiai auga, jei juos pasodiname saulėtoje vietoje. Serbentų sodinukus reikia sodinti 5-8 cm giliau, nei jie buvo pasodinti medelyne, atstumas tarp pasodintų serbentų krūmų turėtų būti 0,8-1 m.

Serbentų genėjimas – norint gauti gražių, stambių uogų derlių, serbentų krūmus būtina genėti. Pagal serbentų amžių genėjimas skirstomas į du laikotarpius. Pirmiausiai formuojami jauni, iki 4 metų amžiaus krūmai. Kitaip genimi derantys krūmai. Per pirmą laikotarpį suformuojamas krūmas su reikiamu skirtingo amžiaus šakų skaičiumi. Krūmai formuojami tuojau po pasodinimo. Pasodinus pavasarį visi ūgliai nukerpami, virš žemės paliekama 5-7 cm ilgio stiebai. Ant jų turi likti po 2-3 ar net 5 stiprius pumpurus. Per vasarą iš jų išauga 3 stiprūs ūgliai. Antraisiais metais, išaugus 3 stipriems 70 cm ūgliams, vienas iš jų vėl nukerpamas iki 3-4 pumpurų. Jeigu ūgliai silpni, pakerpami net 2 iš jų. Trečiaisiais metais 3-4 pirmamečiai ūgliai paliekami, o kiti išgenimi iki 3 pumpurų. Taip formuojamas krūmas per 4 metus išaugina 12-16 šakų. Pirmiausiai išpjaunami į tarpueilius nulinkę ūgliai, nes ateityje šakos pradės svirti ant žemės. Jei krūmas užaugina po 10-15 pirmamečių ūglių, dalis jų išlaužomi, kol jauni. Taip pat būtina reikėtų išpjauti gulinčias, aplūžusias, ligų ir kenkėjų pažeistas šakas. Genėti serbentus galima ir vasarą, nuskynus uogas, rudenį ir pavasarį, nutirpus sniegui.
Špaleriniu būdu auginamų serbentų derlius iš hektaro labai padidėja palyginus su įprasta auginimo sistema. Numatomi prie špalerių formuoti serbentai sodinami tankiau. Dideliuose uogynuose, kur svarbiausi priežiūros darbai atliekami traktoriais, atstumai tarp eilių turi būti 3 m, o eilėse - nuo 0,5 iki 1,5 metro. Sumažinus atstumus iki 0,5 m, galima labai greitai gauti didelį uogų derlių. Mažuose, rankomis prižiūrimuose plotuose pakanka 1,5 m pločio tarpueilių. Špaleriais formuojami serbentų stiebai pririšami prie atramų. Atramos - tai eilėse įkasti gelžbetoniniai, metaliniai arba mediniai stulpeliai. Jie turi būti ne žemesni kaip 2,2 m, o atstumai tarp jų-10-12 metrų. Tarp stulpų ištempiama 2-3 mm storio cinkuota viela 60, 110 ir 160 cm aukštyje nuo žemės. Krūmai sodinami taip, kad ilgiausi stiebai būtų nukreipti į eilę. Eilėje augantys stiebai paliekami, o nukreipti tarpueilių link - išpjaunami iki žemės. Paliekamų stiebų skaičius priklauso nuo sodinimo atstumų. Jeigu serbentai sodinami kas pusė metro eilėje, paliekami tik 2 stiebai. Sodinant metro atstumu, kiekviename krūme reikia palikti 4 stiebus. Atstumai tarp stiebų eilėje turi būti apie 25 cm. Pasodinus krūmus 1 -1,5 m atstumais, pirmaisiais metais išauga per mažai stiebų, kad eilė būtų pakankamai tanki. Tuomet trūkstami stiebai išauginami antraisiais metais. Palikti stiebai pririšami prie vielos. Rišama viena virvute neprispaudžiant stiebo. Virvutės galas pritvirtinamas eilės pradžioje, paskui, laikant kamuolį dešinėje rankoje, ji spirališkai apvyniojama aplink vielą ir stiebus, prilaikomus kairiąja ranka. Palenkiant stiebus, reguliuojamas atstumas. Tarp stiebų turi būti apie 25 cm. Rišant negalima spausti virvutės, kad storėjantys stiebai nejsiveržtų ir nenulūžtų. Pririšus reikiamą kiekį stiebų, kiti išpjaunami. Ateinančiais metais išpjaunami visi iš šaknies kaklelio išaugę nauji, vadinamieji nuliniai, stiebai. Šoninės, ant pagrindinių stiebų išaugusios šakos patrumpinamos. Geriausia jas trumpinti vasarą, prieš skinant uogas. Trumpinti galima specialiomis žirklėmis, panašiai kaip genint vertikalias gyvatvorių sienas.
Juodųjų serbentų priežiūra – daugiausia žiedinių pumpurų užmezga ir gausiausiai dera jauni vienmečiai ir dvimečiai juodųjų serbentų stiebai. Patys derlingiausi - prieš metus išaugę stiebai. Senesni stiebai mažai šakojasi, krauna nedaug žiedinių pumpurų, jų uogų kokybė esti prastesnė. Juodųjų serbentų genėjimo tikslas - kasmetinis krūmų atjauninimas pašalinant senas šakas ir paliekant jaunus ūglius. Dvimečiai arba gerai išaugę vienmečiai krūmeliai su keliais stiebais į sodą sodinami Šiek tiek giliau negu augo medelyne. Pasodinti stiebai patrumpinami virš trečio ar ketvirto pumpuro. Patrumpinti krūmai jau pirmaisiais metais išaugina keletą naujų stiebų, kurių trumpinti nebereikia. Per ateinančius dvejus metus išaugs dar daugiau naujų stiebų, kuriuos galima palikti, jeigu auga tiesiai arba šiek tiek pasvirę. Kai kuriuos silpnus ant žemės gulančius stiebus reikia pašalinti.Pradėjusių derėti serbentų šakas būtina retinti. Kasmet prie pat dirvos paviršiaus išpjaunami 3-5 seniausi stiebai ir paliekama tiek pat jaunų. Derantis juodųjų serbentų krūmas turi turėti 8-10 pagrindinių stiebų, ne senesnių kaip 4 metai. Salintinus stiebus lengva atskirti iš jų padėties ir žievės spalvos. Jauni stiebai yra pilkšvai žali, auga vertikaliai arba šiek tiek pasvirę. Senos šakos išlinksta lanku arba gula ant žemės, tamsiai pilkos spalvos. Genėjimo intensyvumas priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų. Kai kurios serbentų veislės, kaip Bleksmit, Brodtorp ir kitos, augina daug stiebų, kuriuos reikia retinti, kad krūmas per daug nesutankėtų. Derlingoje ir drėgnoje dirvoje augančius serbentus reikia genėti daugiau negu skurdžioje. Labai intensyviai genimi seni apleisti krūmai.
Dideliuose uogynuose, kur uogas numatoma skinti mechanizuotai, serbentai sodinami labai tankiai: eilėse kas 40 cm, o eilė nuo eilės - kas 3,5 metro. Tankiai pasodintų serbentų stiebai auga tarpueilių link ir uogas nuo jų labai lengva nuskinti. Kai kurie krūmo viduryje išaugę stiebai išlinksta eilės kryptimi. Juos reikia pašalinti. Išpjaunami taip pat ir ant žemės gulintys seni stiebai.Raudonųjų ir baltųjų serbentų priežiūra – raudonieji ir baltieji serbentai genimi kitaip negu juodieji, nes jie dera ne ant jaunų stiebų, bet ant puokštinių šakučių, išaugusių iš keliamečių stiebų. Puokštinės šakutės pradeda formuotis antraisiais metais, o stiebai auga 6-7 metus. Rudenį pasodinti serbentai pavasarį trumpinami virš 3- 4 pumpuro. Antrųjų metų pavasarį išpjaunami tik besikryžiuojantys arba išlinkę stiebai. Visi stiprūs, vertikaliai augantys arba į krūmo išorę šiek tiek pasvirę stiebai paliekami. Taip pat genima ir trečiaisiais metais.Raudonieji ir baltieji serbentai pradeda derėti trečiaisiais metais po pasodinimo. Iš pradžių visos uogos būna stambios ir dailios. Senų sutankėjusių ir užpavėsintų krūmų uogos smulkėja, noksta ne vienu metu. Jau ketvirtaisiais metais krūmus reikia pradėti retinti. Krūme turi būti ne daugiau kaip 8-10 stiebų. Kadangi kasmet išauga nauji stiebai, jų greitai pasidaro per daug. Retinant šalinami seniausi, tamsiai pilki, dažniausiai nulinkę arba net gulintys ant žemės stiebai, o vietoj jų paliekama tiek pat jaunų stiebų. Jeigu išauga per daug vienmečių stiebų, jie irgi retinami pašalinant silpniausius.Ligos ir kenkėjaiSerbentinė erkutė – kenkia juodiesiems, rečiau kitiems serbentams. Erkės gyvena pumpuruose ir čiulpia jų sultis. Pažeidimo simptomai matomi pavasarį. Erkių pažeisti pumpurai išsipučia, tampa rutuliški ir neišsprogę nedžiūsta. Kai kenkėjų yra labai gausiai, serbentai nustoja derėti ir per kelerius metus gali visai nudžiūti. Erkės išplinta, kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Pažeidžia vėlyvesnes serbentų veisles. Kenkėjams palanku vystytis, kai krūmai pertręšti azoto trąšomis ar tankiai susodinti. Išplitus serbentinei erkutei purkšti ekteliku prieš žydėjimą ir po žydėjimo.

Serbentinis stiklasparnis – vikšrai iš vidaus graužia juodųjų, rečiau kitų serbentų ir agrastų ūglių šerdį. Pažeistos šakutės nustoja augusios, lapai nuvysta ir nudžiūsta. Šis kenkėjas vystosi dvejus metus. Žiemoja įvairaus amžiaus vikšrai pažeistų šakučių viduje. Pavasarį užaugusieji išgraužia išlekimo angas, virsta lėliukėmis, o jauni maitinasi ir dar kartą žiemoją. Pažeidimų simptomai ryškiausi nokstant uogoms. Išplitus stiklasparniams purškiama tuoj po žydėjimo ir 2-3 sav. po žydėjimo.

BE VAZONO nuo 2 EUR, VAZONĖLIUOSE nuo 3 EUR

Užsakymai priimami nuo 100vnt., perkant 1000vnt. ir daugiau sodinukų atvežimas nemokamas.

Pristatymas visoje Lietuvoje.
ŠIUO METU PREKIAUJAME ŠIOMIS VEISLĖMIS:

  • Juodasis serbentas „Titania"(krūmas ir stiebinė forma)
    Labai derlinga veislė.kekės vidutinio dydžio.Vidutinio ankstyvumo, dirva tinka lengva, priemolio, serbentams netinka rūgščios ir užpelkėjusios dirvos. Atspari grybinėms ligoms ir šalčiams. Uogos skanios,didelės, juodos spalvos. Lengvai skinamos. Noskta liepos mėn.antroje pusėje. Uogos tinka vartoti šviežios, perdirbimui, užšaldymui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  • Juodasis serbentas „Ben Lemond" (tik be vazono, tik krūmas)

    Vėlyva veislė. Sukūrimo vieta – Lietuva. Krūmai neaukšti, truputį išsiskleidę. Iš krūmo vidutiniškai priskinama iki 5 kg uogų. Uogos vidutinės ir didelės (0,8 - 1,1 g), saldžiarūgštės, vaisinės kekės vidutinio ilgumo, uogos geros kokybės, nebyra, derlius gausus ir reguliarus. Vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.

 

 

 

 

 

  • Juodasis serbentas „Tiben" (tik be vazono)

    Vėlyvoji juodojo serbento veislė, išvesta Lenkijoje. Gana derlinga, uogos vidutinio didumo, sultingos, galima spausti sultis, jų sudėtyje daug askorbo rūgšties. Vaisiai sunoksta vienu metu. Gerai auga derlingoje drėgnoje dirvoje, saulėtoje vietoje. Atspari šalčiui, grybinėms ligoms.

     

     

     

     

     

  • Juodasis serbentas „Tryton"(krūmas ir stiebinė forma)

    Derlinga juodojo serbento veislė. Vertinama dėl didelių, aromatingų, skanių uogų, kurios sunoksta vienu laiku. Krūmas augus, tvirtomis, stačiomis šakomis. Gerai dera derlingoje drėgnoje dirvoje, saulėtoje vietoje. Atsparus šalčiams, grybinėms ligoms.

     

 

 

 

 

  • Baltasis serbentas „Blanka" (krūmas ir stiebinė forma)
    Derlingiausia iš baltųjų serbentų. Uogos padeda derėti nuo liepos mėn. Saldžios, didelės, beveik permatomos ant ilgų šakelių. Nuo antrų metų pastovus, didelis derlingumas iki 10 metų (iki 2,5kg nuo vieno krūmo).

 

 

 

 

 

 

  • Baltasis serbentas „Jutenborgo"(krūmas ir stiebinė forma)
    Vidutinio ankstyvumo veislė. Sukūrimo vieta – Vokietija. Krūmas vidutinio augumo, išsiskleidę. dera gausiai, kekėmis. Uogos vidutinio stambumo, šviesiai kreminės, beveik bespalvės, skanios, vartojamos šviežios ir perdirbamos, prinokusios ilgai nebyra. Skynimo laikas – liepos vidurys. Atsparumas: žiemą ištvermingi, miltligei ir deguliams atsparūs.

 

 

 

 

 

 

  • Raudonasis serbentas „Jonkeheer van tets" (krūmas ir stiebinė forma)
    Tai pati ankstyviausia raudonųjų serbentų veislė sukurta Olandijoje, prinoksta birželio pabaigoje. Uogos stambios, rūgščiasaldės, labai gero skonio, tinka perdirbti. Derėti pradeda labai greitai, dera kasmet, derlinga. Krūmai stipraus augumo, gana glausti, žiemą ištvermingi.

 

 

 

 

 

  • Raudonasis serbentas „Tatran" (tik vazonuose, krūmas ir stiebinė forma)

Derlingi raudonieji serbentai. Uogos stambios, kekė ilga. Liepos antra pusė. Sodinukai dvimečiai, vazonuose.

 

 

 

 

 

  • Raudonasis serbentas „Random" (krūmas ir stiebinė forma)
    Lot. (Ribes rubum Random). Labai derlingas krūmas. Vaisiai dideli, desertiniai, kekės ilgos, sunoksta vienu metu liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Krūmas atsparus grybinėm ligom, pakenčia žiemos šalčius.