Sodininkus profesionalus ir sodinukų pardavėjus girdime kalbant apie „poskiepį" ir „įskiepį". Bet ne visi sodininkai mėgėjai žino kas tai yra ir kodėl tai labai svarbu sodinant sodą. Per daug nesigilindami perka tai, ką randa mugėje ar turguje, tai ką pataria sodinti sodinukų pardavėjas. Tai yra pirma grubi klaida įveisiant sodą, todėl, kad poskiepis įtakoja viso augalo augimą, atsparumą šalčiui, o kartu ir derliaus kiekį ir kokybę. Sodinukų pardavėjai vienareikšmiškai akcentuoja poskiepių teigiamas savybes ir dažniausiai „pamiršta" paminėti trūkumus.
Kodėl dar prieš 10 metų turguje retai kas siūlė sodinukų su vegetatyviniais poskiepiais, prieš 5 metus buvo galima laisvai rinktis, nes buvo ir vegetatyviniais ir sėkliniais poskiepiais sodinukų, o dabar jau retas kuris medelynas turi pasiūloje sodinukų su sėkliniais poskiepiais? Kodėl vegetatyviniai poskiepiai taip įsitvirtino Lietuvos sodininkystės rinkoje? Kodėl kitose Europos valstybėse mėgėjai nusigręžia nuo vegetatyvinių poskiepių ir kodėl Lietuvoje sodininkai profesionalai mėgėjams rekomenduoja sugrįžti prie sėklinių poskiepių sodinukų?
Paprastai tariant poskiepis - tai augalo šaknis, kurios tam tikros savybės nulemia įskiepio - viso medžio - kai kurias savybes. Svarbu žinoti tai, kad poskiepis labai mažai įtakoja vaisių savybes, tokias kaip dydis, skonis, aromatas, brandos ir nokimo laikas, spalva, atsparumas įvairioms ligoms, žiedų atsparumas šalnoms ir t.t. Tai įskiepio (veislės) savybės. Poskiepis įtakoja paties medžio savybes, tokias kaip augumą (suaugusio medžio aukštį), derėjimo pradžią (po kelių metų po pasodinimo turėsime pirmą derlių), reiklumą dirvožemio sudėčiai, derlingumą, atsparumą sausrai, šakų tvirtumą (būtinumą spodinti prie atramos). Deja, bet sodinukų pardavėjai pagrinde akcentuoja mažą medžio ūgį ir greitą derėjimą, bet pamiršta pasakyti apie kitas savybes, kurios sodininkui mėgėjui sukeltų papildomų rūpesčių. Jie beveik niekad neklausia pirkėjo į kokios struktūros dirvą medelius planuoja sodinti ir ar turi pakankamai žinių ir noro prižiūrėti tokį žemą sodą taip, kad jis iš tikrųjų duotų tokį derlių, apie kokį jis svajoja pirkdamas žemesniu poskiepiu sodmenis.
Sėkliniai poskiepiai yra auginami dažniausiai iš Antaninės obels obuolių sėklų. Sėkliniai poskiepiai neriboja į juos skiepytų medelių augimo ir neskatina ankstyvesnio derėjimo. Be to, būdami hibridai (kad sėkla užsimegztų, reikia „motinos" ir „tėvo"), jie patys yra skirtingi ir negarantuoja vienodų vystymosi požymių į juos įskiepytai veislei.
Obelų su sėkliniais poskiepiais šaknų sistema gerai išvystyta ir stipri. Tai pagrindinės vertikaliosios ir horizontaliosios šaknys, kurios gali giliai įaugti į žemę ir plačiai pasiskleisti armens sluoksnyje. Šios šaknys išsišakoja į smulkesnes, kurios apauga šakniaplaukiais. Labai svarbu, kad šakniaplaukių augimo zonoje būtų geras drėgmės ir oro santykis, nes per juos augalai siurbia dirvos drėgmę su ištirpusiomis joje augalams reikalingomis maisto medžiagomis.
Vegetatyviniai poskiepiai dauginami vegetatyvinėmis augalo dalimis (atlankomis, ūgiais iš motininio kamieno arba šakelėmis) ir yra tapatūs motininiam augalui, t. y. atkartoja visas pradinio augalo ypatybes. Su tokiais poskiepiais padauginti medeliai bus vienodo augumo, derėjimo laiko, todėl tokius sodus šiuo atžvilgiu yra lengviau prižiūrėti.
Vegetatyvinių poskiepių šaknys dauginimo metu išauga iš poskiepių ūglių ir vadinamos pridėtinėmis. Paprastai pridėtinės šaknys mažiau skverbiasi gilyn, bet daugiau driekiasi dirbamos žemės sluoksnyje. Neatsitiktinai vaismedžiams su vegetatyvine šaknų sistema labai svarbu, kad geras oro ir drėgmės santykis bei maisto medžiagų kiekis būtų dirbamos žemės sluoksnyje ir tuoj po juo esančiame sluoksniuose. Be to, vegetatyviškai dauginti obelų poskiepiai neturi vertikaliųjų liemeninių šaknų, kurios giliai įsitvirtintų dirvoje. Todėl dažnai, ypač su silpniau augančiais poskiepiais, obelis būtina auginti prie atramų. Be jų vaismedžiai dažnai išvirsta ir nutrūksta šaknys.
Šnekamojoje kalboje vegetatyvinius poskiepius įprasta vadinti "žemaūgiais". Tačiau šis terminas yra klaidingas, nes žemaūgiai poskiepiai sudaro tik vieną iš vegetatyvinių poskiepių grupių, į kurias jie skirstomi pagal vaismedžių augimo ribojimą.
Obelų poskiepių pasaulyje žinoma gerokai per du šimtus. Gerokai mažiau yra kriaušių, trešnių, slyvų ar abrikosų poskiepių. Atrodo, poskiepius obelims būtų galima pritaikyti prie bet kokių sąlygų - yra atsparesnių šalčiui, ištvermingesnių sausros ar laikino užmirkimo sąlygoms, pasižyminčių įvairiomis teigiamomis savybėmis, tačiau universalaus, sujungiančio norimas savybes poskiepio kaip nėra, taip nėra. Daugiausia intensyvių verslinių sodų yra auginama su M.9 - seniausiai atrinktu ir išsamiausiai ištyrinėtu poskiepiu. Deja, taip pat neidealiu.
Žinant poskiepio ir veislės augumo parametrus, galima numatyti būsimo vaismedžio dydį, parinkti optimalius sodinimo atstumus, atitinkamai pritaikyti vaismedžio formavimo būdą.
Vaismedžio ūgis, o kartu ir sodinimo atstumas, priklauso ne vien tik nuo poskiepio. Jei obelų veislė yra stipriai auganti (pvz., Rubin, Melrose, Alva) - atstumai turėtų būti didesni, o mažesni, jei veislė silpno augumo (Delikates). Sodinimo atstumas taip pat bus mažesnis, jei vaismedžiai yra aukštai akiuoti arba sodinami buvusio sodo vietoje. Dirvos savybės (struktūra, derlingumas, drėgmė) taip pat gali koreguoti sodinimo atstumus. Tokiais atvejais atstumai didinami ar mažinami 20-30 proc. ribose.
Paprastai, kuo žemesnis poskiepis, tuo mažesnis derlius iš vieno vaismedžio. Tačiau neapsirikime taip skaičiuodami. Derlių turėtume skaičiuoti ne iš atskiro vaismedžio, o iš ploto vieneto. Šiuo atveju rezultatai kardinaliai priešingi. Kuo žemesnės obelys, tuo daugiau jų atitinkamame plote, tuo didesnis derlius iš ploto vieneto. Produktyvumas - tai rodiklis, sujungiantis vaismedžio augumo ir derėjimo požymius. Produktyvumas dažniausiai skaičiuojamas pagal tai, kiek kilogramų obuolių tenka 1 cm2 kamieno skerspjūvio ploto. Vertinant taip, žemesnio augumo vaismedžiai tampa pranašesni - kelis kartus produktyvesni už aukštaūgius. Paprastai šnekant, aukštaūgės obelys augina lapus ir šakas, žemaūgės - vaisius. Kodėl taip yra? Vaismedžiai su pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, biologinių ir fiziologinių poskiepių savybių dėka, efektyviai panaudoja dirvos maisto medžiagas. Vienam vaisiui išauginti žemaūgiams vaismedžiams pakanka 20-25 lapų, o aukštaūgėms reikia 35-40 lapų. Grafike pateikiama aukštaūgių ir žemaūgių vaismedžių medžiagų sukaupimas procentais.
Poskiepio ir įskiepio derinimas
Paprastai poskiepiai ir įskiepiai tarpusavyje nelabai derinami. Sodinukų augintojai retai kada skirtingoms veislėms parenka skirtingus poskiepius. Teoriškai galima parinkti tokius derinius, kad visas sodas būtų įveistas vienodais atstumais. Pavyzdžiui, sodinant labai augią Rubin, vidutinio augumo Šampion bei silpno augumo Delikates veisles, atitinkamai parenkami poskiepiai: nykštukiniai arba žemaūgiai - veislei Rubin, žemaūgiai ar pusiau žemaūgiai - Šampion ir vidutinio augumo - Delikates.
Skiepijant sodo augalus į poskiepius dažnai pasireiškia vadinamasis nesuderinamumas (žr. pav.). Tai reiškia, kad kai kurių veislių skiepai sunkiai prigyja ant konkrečios genetinės prigimties poskiepio. Nesuderinamumas pasireiškia tuo, kad poskiepio ir įskiepio suaugimo audinys labai padidėja, sunkiai formuojamas kaliaus audinys, sunkiai derinasi poskiepio ir skiepo medienos ir karnienos elementai, poskiepio ir skiepo augimo parametrai netolygūs ir pan. Esant stipriam fiziologiniam nesuderinamumui, ilgainiui vaismedis pradeda skursti, paspartėja senėjimo procesai.
Kartais poskiepio ir įskiepio nesuderinamumas pirmaisiais metais yra nepastebimas, o pasireiškia tik po keleto metų. Vyšnių bei tręšnių sodinukų daugintojai pastaruoju metu pamėgo poskiepiams naudoti Kvapiosios vyšnios (Prunus Mahaleb) sėjinukus. Jie puikiai sugyja, stipriai auga pirmaisiais metais. Sodinukai pardavimui uzauginami dideli, vešlūs, puikios prekinės išvaizdos. Bet... nei vienas pardavėjas neakcentuoja to, kad šis poskeipis kilęs iš vakarų ir vidurio Azijos, auga vidurio Europos aukštumose ir yra skurdžių dirvožemių augalas. Vyšnia ar tręšnė su šiuo poskiepiu, pasodinta pas mus į humusingą dirvožemį po keleto metų pradeda mažiau derėti, silpniau augina ūglius, dar vėliau pradeda skursti, sirgti įvairiomis ligomis ir galiausiai galutinai nunyksta nuo ligų ar žiemos šalčių. Sodininkas mėgėjas mano, kad nepakankamai gerai prižiūrėjo augalą ir vietoje nunykusios sodina kitą. Negana to, naujai pasodintą vyšnaitę dar "geriau" prižiūri - patręšia kompleksinėmis trąšomis, apdeda mėšlu. Rezultatas laukiamas toks pat tik dar greičiau, kadangi mugėje dabar rasti vyšnią, įskiepintą ne į Mahaleb'ą praktiškai neįmanoma. Daugintojai patenkinti, nes turi "pastovių klientų", o šie net neįtaria kur "šuo pakastas".
Panaši situacija buvo su kraiušėmis, kai prieš keletą metų pradėjo rinkoje plisti "žemaūgės" kraiušės su svarainių poskiepiais. Sodininkai mėgėjai susižavėjo mini medeliais, nuo kurių kriaušės skinamos tiesiog stovint ant žemės. Dauguma jų greitai nusivylė, nes su pirmaisiais didesniais derliais medis lūžo skiepo vietoje arba išvirto su šaknimis. Esmė tame, kad kraiušių įskiepių "sąjunga" su svarainio poskiepiu gaunasi labai netvirta.
Poskiepis ir akiavimo aukštis
Perkant vaismedžius, vertėtų atkreipti dėmesį į skiepo vietos aukštį.
Tiem, kas sodą veisia patys, tai gali būti veiksmingas būdas, norint sumažinti obelų vaismedžių augumą ir padidinti jų derlių. Aukštesnis akiavimas riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą. Kai kurių poskiepių aukštai akiuoti negalima, nes vaismedžiai pradeda skursti. Akiavimo aukštis su daugeliu poskiepių neturi viršyti 20 cm.
Kuo aukščiau akiuoti vaismedžiai, tuo mažiau darbo sąnaudų reikia jiems genėti. Vidutiniškai kasmet jauname sode tris kartus daugiau šakų reikia nugenėti nuo žemai akiuotų obelų, negu nuo akiuotų 20 ar 30 cm aukštyje.
Kolektyviniuose soduose bei sodybose, kur pomedžių priežiūra ne tokia intensyvi, kur pomedžiuose vis dar auginamos daržovės, uogakrūmiai ar prieskoniai, sudėtingesnė ar net neįmanoma apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Obelys su žemaūgiais, tuo labiau su nykštukiniais poskiepiais, greičiau reaguos į nepalankias sąlygas. Reikia pripažinti, kad augesni vaismedžiai yra mažiau lepūs, geriau prisitaikę, ir nors nėra tokie produktyvūs, kaip žemesnio augumo, tačiau mėgėjiškuose soduose su jais paprasčiau užauginti garantuotą derlių.
Kasmet sodininkystė susiduria su vis naujomis problemomis. Tai ypač gali patvirtinti vyresnės kartos sodininkai, kuriuos dažnai girdžiu sakant, kad "anksčiau niekas sodo prie namų nepurškė jokiais chemikalais ar trąšomis, po medžiais augo kopūstai, o obuolių buvo visada ir daug". Keičiantis klimatui, laisvai įvežant sodinamąją medžiagą, nekreipiant tinkamo dėmesio į augalų sveikatingumą, Lietuvoje pradeda pasireikšti naujos ligos ir iki šiol nebuvę kenkėjai. Keleri metai fiksuojami karantininės ligos - bakterinės degligės - židiniai.
Dažniausiai sutinkami poskiepiai
Obelų poskiepių kilmė:
M serija - East Malling, Didžioji Britanija;
MM serija - Malling-Merton, Didžioji Britanija;
AR serija - East Malling, Didžioji Britanija;
B serija arba Budagovskio serija - Mičiurinskas, Rusija;
P serija - Skierniewice, Lenkija;
Geneva arba CG, arba G serija - Kornelio universiteto Genevos bandymų stotis, JAV;
Suporter serija - Drezden-Pilnitz, Vokietija.
Kai kurių populiarių poskiepių savybės
Obelys |
|
Kriaušės |
|
Slyvos |
|
Vyšnios ir tręšnės |
|
• Iš visų rekomenduojamų poskiepių nykštukinis P22 mažiausiai skatina įskiepio augimą. Obelys, įskiepytos į P 22, išauga mažesnės nei įskiepytos į M 9. Aukštis priklauso ir nuo veislės augimo greičio, lajos formos. Medelių šaknų sistema silpniau išsivysčiusi, todėl juos reikia paremti kuoleliais. Be to, jie sodintini tik į derlingą dirvožemį. Vaismedžiai, įskiepyti į P 22, greitai subręsta, pradeda anksti ir gausiai derėti. Tai puikus poskiepis tokioms sparčiai augančioms veislėms, kaip 'Melrose', 'Lobo', 'Gloster'. Puiki poskiepio P 22 savybė - ištvermingumas žiemą.
• Pastaruoju metu Vakarų Europoje M 9 iš visų nykštukinių poskiepių naudojamas bene dažniausiai. Į jį įskiepyti vaismedžiai derėti pradeda labai anksti. Šis poskiepis rekomenduojamas didesniems sodams, įvairių dydžių kolektyviniams ir prie namų esantiems sodeliams, pailgos ar verpstės formos vaismedžiams.
Medelius reikia paremti kuoleliais ar kitomis momis, nes jų paviršinių šaknų sistema menkai išsivysčiusi. Įskiepytos į M 9 veislės geriausiai auga ir dera derlinguose, laidžiuose vandeniui, bet drėgnuose, puvininguose dirvožemiuose. Sis poskiepis labiausiai tinka greitai augančioms veislėms.
• Pagal aukštį ir derėjimo laiką poskiepis P 16 labai artimas M 9. Obelys, įskiepytos į P 16, turi būti sodinamos panašiose vietose ir dirvožemiuose kaip įskiepytos į M 9. Jas reikia paremti.
• Poskiepis P 60 pagal augimo greitį įsiterpia tarp M 9 ir M 26. Obelų veislės, įskiepytos į jį, greitai užauga ir gausiai dera. Jas tinka sodinti lengvesniuose dirvožemiuose, kur blogiau auga vaismedžiai, įskiepyti į tokius nykštukinius poskiepius, kaip P 22 ar M 9.
• Į poskiepį P 2 įskiepytos obelys auga gerokai greičiau nei įskiepytos į M 9. Tuo jos artimos vaismedžiams, įskiepytiems į M 26. Poskiepis P 2 labai atsparus šalčiams. Tai didžiausias jo privalumas.
• Pastaruoju metu įvairios obelų veislės dažniausiai skiepijamos į poskiepį M 26. Jos pradeda anksti derėti ir išaugina labai gražius vaisius. Šis poskiepis labai ištvermingas, puikiai auga vidutinio derlingumo dirvožemiuose. Į jį labai tinka skiepyti silpnai augančias ir tam tikrą aukštį pasiekiančias veisles. Sunkesniuose dirvožemiuose augantiems medeliams atramos nereikalingos.
• Obelų veislės, įskiepytos į poskiepį P 14, auga panašiai kaip ir įskiepytos į M 26. Vesti vaisius jos dažniausiai pradeda trečiaisiais metais dera labai gausiai.
Pusiau nykštukiniai poskiepiai M 7, MM 106, M 4 ir greitai augantys A 2, MM 111 nelabai tinka mažiems sodams. Vidutinio derlingumo dirvožemiuose išauga vaismedžiai gana didelėmis lajomis. Tačiau minėti vegetatyviniai poskiepiai labiau tinka obelims nei sėkliniai.
Kriaušių poskiepiai
Labiausiai paplitęs kriaušių poskiepis - svarainis A. Tačiau šalčiams jis nėra atsparus, todėl naudojamas gana retai. Į šį poskiepį įskiepytos kriaušės derėti pradeda tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais. Su kai kurių veislių įskiepiais jis suauga labai blogai ar nesuauga visiškai. Tokiu atveju patartina naudoti vadinamąją tarpinę veislę, kuri gerai suauga ir su svarainiu (poskiepiu), ir su pasirinkta kriaušių veisle (įskiepiu). Į svarainį A įskiepytos kriaušės gerai auga tik derlinguose dirvožemiuose. Lengvuose dirvožemiuose jos auga blogai, yra trumpaamžiškesnės, įskiepio ir poskiepio neatitikimas pasireiškia anksti ir labai ryškiai.
Svarainis S šalčiui atsparesnis nei svarainis A. Jis geriau suauga su kai kurių kriaušių veislių įskiepiais.
Vyšnių ir trešnių poskiepiai
Labiau domimasi poskiepiais, išaugintais Belgijoje: GM 9, GM 61/1 ir GM 70. Jie išvesti iš natūraliai augančių vyšnių rūšių. Auga lėtai, ne visiškai suauga su kai kurių vyšnių ir trešnių veislių įskiepiais.
Pastaraisiais metais susidomėta Čekijoje išvestais poskiepiais P-HL 6, P-HL-86 (P-HL-A), P-HL-224 (P-HL-B). Į juos įskiepytos vyšnių ir trešnių veislės pradeda anksčiau derėti, yra derlingesnės. Jų lajos kompaktiškos, todėl lengviau rinkti uogas, genėti, apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų.